Pirmiausia galvojame apie nukentėjusius žmones – apie jų skausmą, teisę būti išgirstiems, teisę į tiesą, teisingumą ir pagalbą.
Todėl norime savęs labai konkrečiai paklausti:
-
Ką galime padaryti, kad mūsų parapija būtų saugi, skaidri ir atsakinga bendruomenė?
-
Nenorime sakyti: „Pas mus tai neįmanoma.“
-
Norime kurti aplinką, kurioje būtų sunkiau peržengti ribas ir nuslėpti skriaudą, o lengviau klausti, pastebėti, reaguoti ir ieškoti pagalbos.
Kur kreiptis?
Jei vaikui gresia tiesioginis pavojus
Skubiosios pagalbos numeris – 112
Vaiko teisių linija
0 800 10 800
Jeigu turite informacijos apie galimą vaiko skriaudimą ar nusikaltimą, kreipkitės į kompetentingas valstybės institucijas.
Patyrusiųjų išnaudojimą išklausymo tarnystė
Jeigu išnaudojimą patyrėte Bažnyčios aplinkoje ir norite būti išklausyti ar ieškote pagalbos, galite kreiptis į Vilniaus arkivyskupijos
Patyrusiųjų išnaudojimą
išklausymo tarnystę:
Atsakingo pasitikėjimo parapija
Norime, kad šie principai neliktų tik atsaku į vieną skaudžią istoriją, bet taptų nuolatine mūsų parapijos kultūros dalimi:
-
daugiau skaidrumo;
-
daugiau mūsų, suaugusiųjų ir kunigų, atsakomybės;
-
daugiau tėvų dalyvavimo;
-
daugiau pagarbos vaikų riboms;
-
daugiau drąsos pastebėti ir reaguoti;
-
daugiau pasirengimo išgirsti nukentėjusį žmogų.
Nenorime kurti įtarumo bendruomenės.
Norime kurti ATSAKINGO PASITIKĖJIMO PARAPIJĄ – kurioje žmogaus saugumas, orumas ir gerovė yra svarbiau už kieno nors padėtį, patogumą ar gerą vardą.
1. Turite teisę klausti ir reaguoti – taip pat ir į mūsų, kunigų, elgesį
Pasitikėjimas nereiškia atsakomybės nebuvimo.
Jeigu kurio nors iš mūsų, kunigų, katecheto, savanorio ar kito suaugusiojo elgesys su vaiku kelia nerimą, turite teisę klausti, atkreipti dėmesį ir reaguoti.
Tai susiję ne tik su vaikų saugumu. Parapijos bendruomenė turi teisę reaguoti ir tuomet, kai mato, kad kunigo elgesys rimtai prasilenkia su jo pašaukimu ir tarnyste: kai žeidžiami žmonės, peržengiamos tinkamos ribos, piktnaudžiaujama pasitikėjimu ar autoritetu.
Tikintysis neturėtų galvoti:
„Jis kunigas, todėl aš neturiu teisės nieko pasakyti.“
Kunigas taip pat yra atsakingas už savo elgesį ir nėra aukščiau bendrų taisyklių.
2. Tėvai turi būti šalia
Pasirengimas Pirmajai Komunijai mūsų parapijoje vyks kartu su tėvais.
Tėvai neatiduoda savo vaiko kunigui ar katechetui. Jie lieka pirmaisiais savo vaikų auklėtojais – taip pat ir tikėjime – ir dalyvauja jų pasirengimo kelyje.
Taip pat norime, kad patarnautojų tėvai žinotų apie jų susitikimus ir natūraliai domėtųsi tuo, kas vyksta parapijoje.
3. Vengiame nereikalingų situacijų vienas su vienu
Stengiamės, kad vaikas be reikalo neliktų vienas su suaugusiuoju uždaroje ar nuo kitų atskirtoje vietoje.
Skaidrumas nėra nepasitikėjimas. Tai viena iš sveiko pasitikėjimo sąlygų.
4. Už tinkamų ribų laikymąsi atsako suaugęs žmogus
Vaikas neturi pats savęs apsaugoti nuo netinkamo suaugusiojo elgesio. Už vaiko saugumą ir tinkamų ribų laikymąsi atsako suaugusieji.
Kartu svarbu mokyti vaiką, kad jis turi teisę į savo kūno ir asmenines ribas.
Vaikas turi teisę nenorėti apkabinimo, glostymo, sodinimo ant kelių ar kitokio prisilietimo, kuris jam yra nemalonus ar kelia diskomfortą.
Jis turi teisę pasakyti:
„Nenoriu.“ „Neliesk manęs taip.“ „Man tai nepatinka.“ „Aš apie tai pasakysiu mamai, tėčiui arba kitam suaugusiajam, kuriuo pasitikiu.“
Suaugęs žmogus neturėtų kurti su vaiku slaptų santykių, prašyti slėpti nuo tėvų susitikimus, žinutes, dovanas ar savo elgesį.
5. Kai vaikas kalba – pirmiausia klausomės
Jeigu vaikas papasakoja apie tai, kas jį išgąsdino, sugėdino, sutrikdė ar atrodė netinkama, nepradėkime nuo:
„To negali būti.“ „Aš pažįstu tą žmogų.“ „Tu turbūt ne taip supratai.“
Pirmiausia išklausykime.
Priimkime jo žodžius rimtai ir neskubėkime ginti suaugusiojo vien todėl, kad jį pažįstame.
Galime pasakyti: „Gerai, kad man pasakei. Aš tavęs klausau. Į tai pažiūrėsime rimtai ir ieškosime pagalbos.“
Mūsų užduotis nėra patiems apklausti vaiką ar atlikti tyrimą.
6. Įtarimus dėl vaiko skriaudimo reikia pranešti
Jeigu kyla įtarimas dėl vaiko skriaudimo, seksualinio išnaudojimo ar galimo nusikaltimo, nereikia bandyti visko išsiaiškinti vien parapijos viduje.
Apie galimą vaiko skriaudimą reikia pranešti kompetentingoms valstybės institucijoms – policijai arba vaiko teisių apsaugos institucijoms.
Jeigu jau esi patyręs skriaudą
Norime kreiptis ir į tuos, kurie jau yra patyrę skriaudą.
Žmogus gali patirti skriaudą Bažnyčioje, šeimoje, namuose, mokykloje, darbe ar kitoje aplinkoje.
Todėl kiekvienam, kuris patyrė seksualinį išnaudojimą, fizinį ar psichologinį smurtą ar kitą rimtą skriaudą, norime pasakyti:
NELIK SU TUO VIENAS
IEŠKOK PAGALBOS
Jeigu turi žmogų, kuriuo pasitiki, pabandyk jam papasakoti.
Jeigu pasitiki kuriuo nors iš mūsų, kunigų, ir nežinai, nuo ko pradėti, gali taip pat ateiti ir pasikalbėti.
Nesame psichologai ar tyrėjai. Tačiau galime išklausyti, rimtai priimti tavo istoriją ir padėti ieškoti tinkamos tolesnės pagalbos.
